luobinis

luobìnis, -ė adj. (2) 1. SD105, K iš luobų padarytas: Prieangio viduryje aukštai sugrįstos luobinės užlos, aprūkusios spindinčiomis suodėmis Žem. Sudėta visa buvo į mažas luobines statinėles rš. Ši luobinė makštis bus uogom suspilt Ds. Špokinyčia luobìnė Skr. 2. turintis luobą: Lapūnas luobinis, rievėtas ar vagotas P. Per medinę dalį slenka vanduo į lapus, o per luobinę išsisunkia iš lapų jų pagamintos medžiagos rš. 3. panašus į luobą: Jaunamartė užsirišė luobinę (standžią) skarelę Kp.